Idiofonai – saviskambiai lietuvių liaudies instrumentai, kurių garsas susidaro smūgiu suvirpinus instrumentą arba jo dalį. Jų paskirtis dažnai būdavo ne vien muzikinė. Tradicijoje tai buvo ir signalinis, apeiginis įrankis, naudojamas piemenų ar medžioklėse. Šiai grupei būtų galima priskirti skrabalą, tabalą, džingulį, kleketą, terkšlę, dambrelį ir kt.
Skrabalas
Tai į varpelį panašus tradicinis lietuvių instrumentas, gaminamas iš medžio ar metalo. Piemenys juos kabindavo gyvuliams ant kaklo, kad būtų lengviau rasti ganant. Pavieniai skrabalai buvo gaminami ir muzikavimui. Garso nuspalvinimui ir ritmo palaikymui naudotas kapelose Dzūkijoje.
Tabalas
Iš etnografinių aprašų žinoma, kad tabalus, kitaip vadinamus lentomis, kabindavo kaimo gale, prieklėtyje ar obelyje. Jomis mušdavo pranešdami apie mirtį, kviesdami į susirinkimus ar talką.
Džingulis
Tai signalinis vestuvių kvieslio instrumentas, gaminamas iš trišakės medžio šakelės.
Kleketas
Tai taip pat signalinis instrumentas, naudotas apeigose, tikintis išbaidyti blogąsias antgamtines būtybes. Sunykus apeiginėms kleketo garso prasmėms, naudotas kaip papildomą spalvą suteikiantis ritminis instrumentas grupiniame muzikavime.
Terkšlė
Tai terškiantis signalinis liaudies instrumentas, naudotas per Didįjį ketvirtadienį, Užgavėnes. Juo taip pat buvo varinėjami gyvuliai ar vaikomi paukščiai. Grupiniame muzikavime naudotas kaip papildomą spalvą suteikiantis ritminis instrumentas.
Dambrelis
Tiek solinis, tiek kapelose pritapęs instrumentas, Lietuvoje gamintas iš metalo, rečiau – medienos. Garsas išgaunamas įsidėjus dambrelį tarp lūpų, prispaudus prie dantų, virpinant pirštu metalinį liežuvėlį.
