Kanklės – tai tradicinis, styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Jo garsas išgaunamas vienos rankos pirštais uždengiant (nutildant) nereikalingas skambesiui stygas, kitos rankos pirštais užgaunant laisvas stygas. Skambesio paįvairinimui naudojami dengiančios stygas rankos pirštai.

Kankliuota Lietuvos, Latvijos (kuokle), Estijos (kantele), Suomijos (kantele) ir Šiaurės Rusijos (gusli) teritorijose. Kanklės šiuose regionuose skiriasi gaminimo būdu, forma ir stygų skaičiumi, kankliavimo būdais. Kankliuodavo dažniausiai pavieniui, bet kanklės pritapdavo ir kapelose (kartu su melodiją vedančiais smuikais, bosuojančiais styginiais ir ritmą palaikančiais mušamaisiais).

Kanklės buvo paplitusios visoje Lietuvoje, išskyrus Dzūkiją. Seniausi muziejuose esantys instrumentai turi 5-12 stygų. Šiaurės Rytų Lietuvoje 5-7 stygų kanklėmis kankliuodavo sutartines. Kanklininkas skambindavo dienai auštant arba temstant – sakraliu laiku, kuomet pereinama iš tamsos į šviesą ar atvirkščiai. Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Aukštaitijoje kankliuodavo šokiuose, A. Juškos vestuvių aprašyme „Svotbinė rėda“ kankliavimas minimas kartu su dainavimu – tikėtina, kad kanklėmis pritardavo dainoms. Kanklės – ne tik solinis, bet ir harmonijai užpildyti tinkamas instrumentas.

Lietuvoje kankliavimo tradicijos sunykimas sutapo su dumplinių instrumentų įsigalėjimu. Vėlyvesnės kankliavimo formos – kanklių, kaip tautinio simbolinio instrumento įprasminimo pasekmė: Skriaudžių kaimo Pr. Puskunigio ansamblis, St. Rūdžio, J. Lašo kanklininkų rateliai ir siekis tapti Vakarų Europos klasikinės muzikos reprezentantų dalimi paskatino sukurti koncertinių kanklių sistemą.