Tai vienas populiariausių pučiamųjų lietuvių liaudies instrumentų. Skudučių komplektą sudaro keletas įvairaus dydžio vamzdelių, kiekvienu jų išpučiamas tik vienas apibrėžto aukščio garsas. Dabar šį instrumentą dažniausiai gamina iš medžio (uosio, klevo), bet anksčiau tam buvo naudojami ir laukuose randami tuščiaviduriai augalai (garšva, builio, šventagaršvės, šeivamedis ir kt.). Tradiciniai lietuviški skudučiai nebuvo rišami tarpusavyje ir atskirais vamzdeliais grodavo kelių atlikėjų grupė, sukurdama harmoningą daugiabalsę melodiją.
Skudučiai buvo derinami senaisiais aukščių matavimo būdais – pagal delno pirštų ilgio santykį. Jais buvo grojamos sutartinės, pritariama dainoms (išlaikant skudučių pūtimo tradicines formules). Senovėje šiais instrumentais dažniausiai grodavo vyrai: vasarą, skudučiuodami sutartines, pėsčiomis keliaudavo iš kaimų į miestelio turgų, o žiemomis grodavo susirinkę vakaroti. Tarpukario Lietuvoje skudučiavimas tapo populiarus Aukštaitijos mokyklose. Tuomet pasikeitė skudučių repertuaras ir grojimo metodika: pradėta skudučiuoti tuo metu populiarią muziką, maršus bei rišti skudučius po 2-3.
